Istorija

Sveiki! Jau parašiau pirmą istorijos dalį. Tikiuosi patiks.

"Skyfall"

1 dalis.

PROMO

Gaisras.. klyksmas.. skausmas.. žaizdos.. baimės sukaustyti žmonės.. ir viena maža mergaitė, blizgančiom žydrom akytėm... vargšelė mergytė,

nesusigaudanti, kas vyksta. Baimingai tarianti mamytės vardą.. Bet niekas jos negirdi.. ji niekam nerūpi.. ji sėdi apkabinusi mažą meškiuką, ir

stebi bėgančius vaikus, ir vieną kitą suaugusį. Liepsnos ir dūmai dusina ją.. žaloja.. Ir staiga, kažkas stabteli minutei.. prie mergaitės šviesiais

plaukais.. geriausia draugė.. mergaitės geriausia draugė.. štai ji čia... Mergaitė duoda mažylei rankutę ir jos bėga.. bėga su visais... iš dalies liūdnos,

bet ir laimingos, radusios viena kitą. Štai pagaliau grynas oras.. mergaitė paskutinį kartą pažiūri į savo auklėtoją.. visus bendraamžius, baimingai

klykiančius ir verkiančius.. sužalotus ir ne.. mergaitė negali patikėti, kad pastatas, kuriame ji praleido visą savo laiką, tiesiog... nyksta... byra ir

griūna.. staiga pasigirsta sirena.. garsi, šaiži ir priverčianti mergytę užsidengti mažas ausis. Atvažiavo raudona mašina.. iš jos išlipa keli žmonės..

pasiima kažkokius keistus kranus, ir pila ant vargšo pastato.. kuriame mergaitė praleido linksmiausias akimirkas. Juokėsi, ir nerūpestingai

žaisdavo lėlytėmis su draugėmis.. auklėtoja juos linksmindavo.. gyvenimas buvo toks laimingas..

- Mamyte,- suvirpa mergaitės lūpos.

- Aš čia...,- švelniai taria auklėtoja, tupinti šalia mergytės. Ir jos akys užsimerkia.. Ji nukrenta, ir guli nekvepuodama.. mergytė stebi

visą šią sceną, ir nesupranta, ko visi verkia... bet nutiko vienas baisus dalykas.. Mažų vaikų auklėtoja. Jauna, bet be galo gera... ji mirė. Ir daugiau

nebepamatys plačių vaikučių šypsenų. Nesvarbu, kad tie vaikai svetimi. Jai jie buvo kaip savi... Ir vienas savas vaikas.. Kuris neturėjo mamytės

ir tėvelio.. kurie ją paliko.. ji rūpinosi mergaite.. bet dabar... dabar viskas pasikeitė. Viskas iš naujo.

Štai tokia buvo Eiprilės vaikystė. Jau nuo šešerių metukų, po tragiško gaisro ji pradėjo gyventi visiškai savarankiškai... Mąstyti kitaip, nei visi

jos amžiaus žmonės... O gaisras... gaisras.. jame žuvo jos vienintelė globėja.. jos auklėtoja.... jos gyvenimo parama, nors būdama tokia maža, ji to

dar nesuprato.. neišnaudojo tų akimirkų, kai buvo su ja.... Dabar šiai mažytei mergytei penkiolika.... jai teko visą paauglystę iškentėti pačiai..

bet kad ir kokie nutikimai ją sekė, ji išliko stipri... netapo pasikėlusi ir arogantiška.. ji norėjo, kad jos vienintelė viltis, globėja Viltė, ja didžiuotųsi..

Po gaisro Eiprilė tęsė savo gyvenimą.. Ne taip kaip kiti vaikai.. ji pati viena išgyveno visus paauglystės sunkumus... Bet ji turi, ir turėjo

vienintelį žmogų, be jos Viltės.... ji turėjo savo geriausią draugę. Kuri ją tą dieną išvedė iš pastato... Išlaikė ją gyvą.. Ir Eiprilė visą gyvenimą bus

dėkinga jai... Eleanorai. Eleanorai Calder.

1 dalis

Sedėjau ant palangės su karšto šokolado puodeliu rankose.. Kaip visada, Eleanoros gaminto.

- Skanu? - švelniai paklausia ji, prisėdusi šalia.

- Taip,- tyliai, pakimusiu balsu ištariu ir šypteliu.Vėl nusisuku į langą... Naktinis Londonas.. žavu.. Kaip ne keista, dabar čia sninga. Nors beveik niekada

to nebūna.

- Nejaugi vėl visą naktį praverkei dėl Viltės? - susirūpinusi paklausia Eleanor. Nutyliu. Nieko nesakau. Taip, tai buvo tiesa. Giliai atsidusau.

- Eiprile, tu nieko tuo nepakeisti.. ji nori, kad būtum laiminga,- paima ji mano ranką. Žvilgteliu į ją, bet vėl akis nusuku į langą. Snaigės taip smagiai

ir nerūpestingai šoka savo žiemos šokį.. juk joms nėra ko liūdėti.. kartą per kelis metus jos pagaliau atsiranda čia.. niekada per tuos metus jų

nebuvau mačiusi. Eleanor atsidūsta ir pažiūri į mane.

- Žinai, kartais atrodai tokia stipri.. bet dabar.. bet dabar priešingai.. Nepasiduok, Eiprile. - ji švelniai padeda sausainių lėkštę prie manęs ir nueina.

Aš susimąstau. Na, iš dalies ji sako tiesą.. Nulipu nuo palangės ir padedu išgerto karšto šokolado puodelį prie sausainių. Einu link koridordiaus.

Apsivelku paltą ir apsiaunu batus.

- Kur eini? - paklausia Eleanor, iš kažkur atsiradusi čia.

- Pasivaikščioti.. - ištariu ir išeinu. Nusileidžiu laiptais ir įsuku keliuku einančiu link Greenwich parko. Atėjusi nueinu į sodelį, ir prieinu prie ąžuolo.

Išsitraukiu kelis riešutus.

- Turiu jums valgyti,- tyliai ištariu. Pamatau kelias voverytes. Viena nedrąsiai pribėga, pačiumpa riešutą, ir nusisukusi pradeda graužti. Šypteliu,

pametu likusius riešutus ir išeinu. Vaikštau po parką.. prisėdau ant suoliuko atsipūsti. Kažkas atsisėda šalia, bet man nesvarbu. Sėdžiu ir

žiūriu į tamsius tamsius medžius.. tamsūs bauginantys žmonių šešėliai...

- Labas,- pasisveikina žmogus sėdintis šalia. Pirma nekreipiu dėmėsio, bet paskui pastebu, kad to žmogaus balsas kažkur girdėtas. Toliau tyliu.

- Na.. - nori kažką pasakyti tas nepažįstamasis, bet aš atsistoju, ir nueinu nuo suoliuko. Nemėgstu naujų pažinčių. Tuolab, tamsiame Londono

parke. Einu gana lėtai. Įsuku į tą patį takelį, kuriuo atėjau, ir ramiai einu link namų. Atrakinu duris. Išgirstu tą patį balsą kaip ir parke. Tas žmogus dainuoja

Nueinu link to kambario, kur skamba muzika. Įeinu, o ten Eleanor sėdinti ant savo lovos.

- Jau grįžai,- šypteli.

- Taip,- nusišypsau. Ji nustemba.

- Nuotaika pasitaisė? - paklausia.

- Taip. Klausyk, kas čia dainuoja?

- Ai, tokia grupė.. - ji kažką slepia, nieko man nesako.

- Eleanor, ką tu nuo manęs slepi? - tyliai paklausiu.

- N.nieko.. - virpčioja ji.

- Prašau pasakyk,- maldauju jos. Ji atsidūsta.

- Na, vis tiek su tavimi nepasiginčysi,- ramiai pasako. - Aš turiu vaikiną.

Labai nustembu.

- Ką?- vis dar negaliu patikėti.

- Taip, ir jis žymus.

Neturiu žodžių. Jeigu ją įskaudintų, ji pultų į neviltį, o jeigu taip, abi prapultumėm.

- Eleanor, aš... - mano akys sudrėksta.

- Ach, neverk... Susipažinsi su jais, ir tau patiks,- nusišypso ji.

- Ką turi omenyje "jais"?

- Mano vaikinas,- pradėjo ji. Tai skambėjo taip žiauriai. - ... dainuoja grupėje.. Iš viso jų penki.

---------------

Dabar rašysiu būtuoju kartiniu laiku, nelabai patogu rašyti dabartiniu

---------------

Suglumau. Visada bijojau vaikinų. Nors... turėjau vieną draugą ..  Jis gyveno šalia vaikų namų...tada kai jie sudegė.. Ne, nereikia prisiminimų. Pamenu tą berniuką..

Berots.. Harry. Harry Styles. Jis man buvo įžiebęs viltį... Bet kai kilo tas gaisras.. nuo to laiko jo nebemačiau.. Prisimenu, kaip kartu žaisdavom

jo brangiais žaislais. Jis ateidavo su jais į vaikų namų kiemą, ir aš iškart išbėgdavau. Geri laikai buvo...

- Ei, apie ką užsisvajojai? - pamojavo ranka prieš akis Eleanora.

- Apie Harry.

- Kokį Harry? - įtartinai paklausė.

- Vaikystės draugą,- pati sau šyptelėjau. - Harry Styles.

Ji labai suglumo. Tylėjo.

- Hazza? - tyliai pratarė.

- Ką?

- Harry Styles.. Jis dainuoja šioje grupėje. Jis su mano vaikinu geriausi draugai.

Nutirpau. Mes susitiksime.. Gal.. bet netikiu, kad jis mane prisimins.. o gal?

- Klausyk, Eleanor... Galėsi mane su jais.. supažindinti? Kada nors? - nedrąsiai paklausiau.

- Gerai! Kad ir rytoj! - apsidžiaugė ji.

- Gerai, rytoj,- suglumusi tariau, bet išspaudžiau dirbtinę šypsenėlę.

- Na gerai, labanakt,- tariau, ir išėjau iš jos kambario. Vis dar mąstydama apie Harry ir Eleanor nuėjau gulti. Labanakt,- tariau sau mintyse. Su

neramia širdim užmigau.

P.S. - nežinau kodėl čia tiek klaidų įvelta, nes pati tikrinau kelis kartus.. nu sorry.