Istorija

7 dalis.

http://www.youtube.com/watch?v=0sxPQvqnZdQ

- Mes dar nieko nežinome, panele. Dėl to ir negalime padėti. - nusišypsojo. - Stiprybės,- linktelėjo ir nuėjo. Vėl suglebau į kėdę.
- Negi ji tau svarbesnė negu man? - prabilo kažkas tyliai. Apsidairiau. Nieko nebuvo, išskyrus tai, kad Louis sedėjo šalia. 
- Žinoma,- tyliai pasakiau ir nuleidau galvą. Suknistas gyvenimas. Suknistas. Visas gyvenimas. Ir prieš šį įvykį buvo suknistas, ir po. 
- Kaip manai, ji mane myli? - dar tyliau paklausė.
- Labai.
Atsakinėjau bet kaip, nes man nerūpėjo nei jis, nei koks nors kitas vaikinas. Dabar man rūpėjo tik Eleanor. Nesvarbu, kiek turėsiu laukti. Kad ir visą amžinybę. Aš noriu, kad ji būtų sveika. Girdėjau iš jos palatos klyksmą, aparatų pypsėjimą, ir apsiverkiau. Negi visada gyvenimas toks sunkus? Tikrai? Jeigu netekčiau antro svarbiausio žmogaus, tikriausiai nusižudyčiau. Ji man tokia svarbi... Prisiminimai vėl pradėjo lįsti į galvą. Kaip mes kartu augome.. visiškai vienos.. kaip prašydavome žmonių pagalbos, bet jos nesulaukdavome.. Bet Eiprile.. būk stipri.. jeigu ji ir žus.. Ne, negaliu taip galvoti. Juk ji tik pjaustėsi save. Gal.. gal nieko nenutiks. Gal tai tik likimo pokštas? Kvaili tie pokštai.. Pernelyg kvaili mano ne kvailam gyvenimui... O gal mano gyvenimas per daug kvailas tokioms išdaigoms? O gal aš pati pernelyg kvaila? Bet kokios mano mintys ... Gal viskas bus gerai, kaip seniau.. Nors ne. Niekada nebebus taip, kaip seniau. Dabar atsirado Jis. Jis man kaip brolis, bet argi aš galiu juo pasitikėti, jeigu jis nepasitiki man brangiais žmonėmis? Kvaila taip galvoti ... paprastam žmogui neatleisčiau tokių dalykų, bet čia juk jis. Berniukas padėjęs man kiekvieną dieną. Ir aš visada žinojau, kad tai tikrai negali išaugti į meilę. Visų pirma dėl mano ir jo amžiaus skirtumo.. tai pernelyg baisu.. O visų antra.. aš jį myliu tik kaip brolį, ir niekada negalėsiu įsivaizduoti, ir niekada jo nemylėsiu kaip vaikino.. Bet aš ir nenoriu. Jis turi dukrą, ir aš jo tiesiog nemyliu. Daug kas sako, kad meilei nei amžius, nei niekas nesvarbu. Gal ir tiesa, bet aš jo tikrai nemyliu.. 
- Panele, mes turime rezultatus.. - liūdnai pasakė daktaras. Aš pašokau.
- Taip? - drebėdama pasakiau.
- Ji komoje.. mes stengsimės daryti viską, kad ji išgyventų, bet pati žinote, kad tikimybė minimali.. Apgailestauju..
Vėl nukritau ant kėdės ir pradėjau verkti. Nepaisant to, ką galvojau, aš nenoriu jos netekti.
- Gal galima užeiti pas ją? - pakėliau galvą.
- Žinoma,- liūdnai į mane pažvelgė jis. 
Įėjau į palatą.. Negaliu žiūrėti.. Atsisėdau prie jos ir paėmiau ledinę ranką. Ji nerodė visiškai jokių gyvybės ženklų. Jokių. Nuleidau galvą ir bandžiau šildyti jos ranką, kuri buvo visa žaizdota.. 
- Eleanor.. jeigu tu mane girdi.. prašau, neišeik iš šio pasaulio. Nepalik manęs.. prašau,- verkiau. - Eleanora, maldauju! Tu visada būsi mano geriausia draugė, niekas tavęs nepakeis, niekas! 
Sedėjau prie jos paėmusi jos šaltą ranką ir verkiau. Man buvo nusispjauti ant visko.. kad tik ji būtų gyva.. El, išgyvenk..
- Panele, juk žinote, kad yra labai maža galimybė jai išgyventi? - paklausė kažkas. Atsisukau. Ten stovėjo seselė.
- Žinau,- graudžiu balsu pasakiau ir vėl apsiverkiau. Staiga kažkas įėjo į palatą. Louis. 
- O, Eleanor.. - pasakė jis.
- Paliksiu.. jus.. tave.. vieną.. - sulemenau ir paskutinį kartą pažvelgusį į Eleanor išėjau. Išėjau į lauką. Pradėjau vaikščioti aplink ligoninę. Viskas per daug sunku.. Man tenka visos bėdos.. o gal atvirkščiai? Gal kitų gyvenimai sunkesni?
Atsidusau ir atsisėdau. Vėl. 
- Tau viskas gerai? - tyliai paklausė kažkoks balsas. Apsižvalgiau. Čia nieko nebuvo.
- Aš čia viršuje.
Pažiūrėjau į viršų. Oh god, nejau mano pasamonėje kalba kažkas iš dangaus? Tikiuosi ne. 
- Na viršuje.
Atsistojau ir pažiūrėjau į ligoninę. Ach taip. Prie lango kažkoks mažas berniukas.
- Aš sergu vėžiu,- tyliai pratarė. Mano akyse pasirodė ašaros. Vargšas vaikas.. Gal man derėtų grįžti pas Eleanor? .. Gal Louis su ja jau pakalbėjo? Tiksliau, jis kalbėjo. Nuėjau atgal pas juos. Bet manęs neįleido daktarai.
- Kas ten vyksta? - išsigandau.
- Panelė Eleanor Calder operuojama,- rimtai pasakė vienas daktaras, ir aš ir vėl suglebau kėdėje.

----

Nuomonių prašau! :* Ir like. Nu sorry man su tuo ilgumu neišeina, dabar močiutė trukdo :D

Istorija

6 dalis

http://www.youtube.com/watch?v=ZSM3w1v-A_Y

- Mažute?! - sušuko kažkas. Nesupratau, kam tai skirta, tiesiog nukritau prie Eleanoros ir pradėjau save draskyti. Jeigu ji mirs.. ne, Eiprile, negalvok šitaip.. ir kodėl? Ir kodėl, kai pirmą kartą išgirdau klyksmą, aš nepažiūrėjau kas dedasi? O dabar ji guli kraujo klane, su supjaustytomis rankomis. Apsižvalgiau. Stovėjo visi, išskyrus Louis ir Niall.

- Kur po velnių tie du!? - sušukau gležnu balsu, iš visų jėgų, ir pradėjau kosėti.

- Ei, ar tu sveika? - susirūpinęs paklausė Haris. Aš į jį pažiūrėjau žudančiu žvilgsniu.

- Geriau pažiūrėk į Eleanorą!! Kaip atrodo ji!! Ją reikia tučtuojau vežti į ligoninę,- nustūmiau Harry, ir pradėjau kelti Eleanorą. Man padėjo kažkokie kiti 2 vaikinai, o Harry abejingai stovėjo. 

- Gal padėsi? - paklausė vienas.

- Išdavikams nepadedu. 

- Tu kalbi apie Eleanor? - staiga sustojau. Jis linktelėjo. 

- Ji miršta, vaikėze. O tu stovi čia, ir bandai pavaizduoti abejingą. Geriau padėtum,- šaltai pasakiau ir vėl pradėjau eiti. Iškvietėme greitąją.

- Yra artimų žmonių?

- Aš,- labai pakimusiu balsu išėjau į priekį. 

- Tu nevažiuosi,- sulaikė mane Haris.

- Pasitrauk,- pastūmiau jį ir įlipau į greitosios automobilį. 

Pradėjome važiuoti, o aš tiesiog žiūrėjau į Eleanorą lediniu žvilgsniu. Ji nejudėjo ir nerodė jokių gyvybės ženklų. Net nekvepavo. Atsidusau ir paėmiau jos šaltą ranką. Kad tik ji nemirtų.. O Eleanora... Buvai pati geriausia draugė.. Ką aš čia, tu tu buvai, esi ir būsi. Eleanor, tik nepalik manęs.. tu man brangesnė už viską.. UŽ VISKĄ PASAULYJE! Tai tu mane išgelbėjai nuo TO gaisro.. TĄ dieną.. man nėra nieko svarbesnio už tave... Eleanor, jeigu tavęs neteksiu... neteksiu visos savo sielos. El, visos. Tikrai. 

Mano niūrias mintis nutraukė daktarės balsas:

- Panele, mes jau atvažiavome. 

Jie greitai paėmė Eleanoros vežimėlį, ir pradėjo vežti. Ėjau paskui juos, bet.. jie neįleido manęs į palatą. Nukritau ant kėdės, ir pradėjau verkti. Pamačiau kažką ateinant. Ten buvo du vaikinai. Tie patys vaikinai, kurie man padėjo nešti El. Aš nuleidau galvą ir toliau verkiau. 

- Ar Louis yra? - nugirdau jų pokalbį. 

- Ne.. toks jausmas, kad jis su Niall pabėgo, bet tai nelogiška.

Šiek tiek apsiraminau.

- Taigi, Louis nėra. Niall irgi. Puiku,- ironiškai tariau.

- O, Harry ateina,- pasakė vienas.

- Tik jo ir trūksta.- burbtelėjau. 

- Tau viskas gerai? - pribėgo jis prie manęs. Nusijuokiau. Jis rimtai toks kvailas, ar tik tokį vaidina? Už sienos guli mano geriausia draugė dėl kurios galiu padaryti viską ir miršta, o jis klausia ar man viskas gerai. Atsistojau.

- Ne, man nėra gerai. MAN NIEKADA NEBUVO SUKNISTAI GERAI, PO VELNIŲ! - sušukau. - Žinai, kas tu esi? Tu esi suknistas bičas su suknistai dideliu ego! Beširdis! Tu nejauti, kaip man sunku dėl jos?! Na, žinoma, tau ji nerūpi. Tau niekas nerūpi. Niekas,- atsistojau, ir pradėjau eiti kažkur. Kažkur, net nežinojau kur. Bet žinojau tik viena, kad iš ligoninės išeiti negaliu. Aš turiu būti su Eleanora. Visada. Nuo šiol visada. Pasukau kitu koridoriumi, ir tada dar vienu. Suku ratą. Nes negaliu išeiti iš čia. Jeigu Jo čia nebūtų, galbūt nebūtų taip sunku. Ne, Eiprile.. tu ten grįši. Ten guli tavo geriausia. Ir tau neturi rūpėti kažkoks lepšis, bejausmis ir beširdis. Nuėjau prie Eleanoros palatos, o ten stovėjo jie. Ignoravau jų judesius, pokalbį, viską ignoravau. Pamačiau daktarą, ir iškart prie jo pribėgau. 
- Daktare, ar jai viskas gerai?
Daktaras atsiduso, ir pasakė...

---

Komentuokit, už trumpą dalį laabai sorry, nespėju aš niekur, dar daiktus reikėjo krautis :( Labai jus myliu, savaitgalį dalių negausit :D* 'stypayhorlikson

Istorija.

"Skyfall"

5 dalis.

Staiga įvyko tai, ko nesitikėjau. Išbalęs vaikinas priėjo prie Eleanoros, o ji vis tvirtino, šaukė, kad taip pasielgė Niall, ne ji. Bet Louis ją apkabino. Eleanora labai apsidžiaugė. Louis ją pabučiavo, bet tada.. nusišypsojo ir pasakė:

- Tai buvo paskutinis mūsų bučinys ir apsikabinimas.

Aš buvau šokiruota, o Eleanor pradėjo verkti. Aš stovėjau ir žiūrėjau į ją. Priėjau, ir švelniai apkabinau. Visi mus stebėjo, netgi Niall su Louis.

- Viskas bus gerai? - tyliai verkdama tyliai paklausė Eleanor. Atsidusau. 

- Na.. viskam galima tikėtis geriausios pabaigos.. bet aš tuo netikiu,- tyliai pasakiau, o ji dar gailiau sukūkčiojo. - Kodėl tu jį bučiavai? - tyliai paklausiau.

- Ne aš!

- Eleanora.. nemeluok..

- Na gerai.. nežinau.. tiesiog pažiūrėjau į jo lūpas ir pabučiavau... - tyliai tarė. 

Dar kartą atsidusau, dar minutę pasedėjom visiems žiūrint, ir aš atsistojau.

- Eikit iš čia.

- Kodėl?! - užriko visi gana piktai. - Čia ne tavo namai!!

- Šiaip, tai čia mano ir Eleanoros namas, visų antra... čia mano kambarys! - sušukau. 

- Ai.. 

Visi pradėjo eiti, Harris taip pat. Bet aš jį paėmiau už rankos ir paprašiau pasilikti.

- Maldauju..

- Gerai,- skubiai atsakė jis ir šyptelėjo. Jis atsisėdo ant lovos, ir kai visi išėjo, mes likom vieni. Atsisėdau šalia jo ir padėjau galvą jam ant peties. Jaučiau jo šypseną. Jis apkabino mane viena ranka. 

- Ačiū, kad grįžai,- nusišypsojau pati sau. - Bet.. kita vertus.. kiek čia visko vyksta kai jūs atvažiavot.. Eleanora kenčia. 

- Ehh.. na, tu geriau ją pažįsti. Louis yra mano geras draugas, ir aš labai dėl jo nerimauju.. Eleanor jau seniau šitaip elgdavosi, bet.. na, Louisui nematant.. ir dabar man tiesiog trūko kantrybė.

Aš linktelėjau. Staiga atsiguliau ant lovos, vis dar prisiglaudusi prie Harry. Jis nusijuokė. 

- Tai nejuokinga,- juokiausi. Jis nieko nesakė, tik stipriau apkabino mane, ir mes užmigom...

***

Atsibudau.. Mh, vėl atsibudau su Hariu. Nusišypsojau, ir jau norėjau eiti, tik jis stipriai mane prispaudė, ir neleido išeiti.

- Hari! - nusijuokiau. 

- Nepaleisiu...
- Paleisk, tuojau pat,- sušnypščiau. - Man reikia pas Eleanorą. 
Jis mane greitai paleido. Išėjau iš kambario. Nuėjau pas Eleanorą. O dievuliau.. ji visa apsikapsčiusi servetėlėmis.. ir verkia.. 
- Eleanor..
Ji sekundei staigiai atsisuko, matyt tikėjosi, kad čia Louis, bet pamačiusi mane vėl verkė, lyg niekur nieko. Nuvaliau nuo lovos kelias servetėles ir atsisėdau šalia. Staiga ant Eleanoros rankos pamačiau kelis įbrėžimus, o ant kaklo pjaustines žaizdas. Išbalau. 
- Eleanor.. kas čia? - išsigandusi paklausiau.
Ji nustojo verkti, bet vis dar kūkčiojo.. tylėjo.. nieko nesakė.
- Eleanor, atsakyk! - sušukau pakilusi nuo lovos. - Tu ką.... save žaloji? - tyliai tyliai paklausiau. Ji linktelėjo, ir toliau pradėjo verkti. O dieve... o dieve... jai reikėtų kreiptis pas psichologę... ji per daug sau leidžia!
- Eleanor, prašau, daugiau niekada taip nebedaryk! Maldauju,- dabar jau man nubyrėjo ašara.
Pagaliau ji, užkimusiu balsu prabilo:
- Negaliu, Eiprile.. tiesiog negaliu....
- Prašau,- suėmiau jos ranką, kuri visa buvo nusėta žaizdomis.. - Eleanora.... susigadinsi gyvenimą.. aš tau sakau..
- Užtilk, Eiprile! Tu galėjai liūdėti kiek tik norėjai, aš tau nieko nesakiau! Kodėl tu man neleidi paliūdėti!!!??? 
Aš nustebau. 
- Eleanor.. - tyliai pratariau. - Nejau nesupranti? Tu man padėjai.. padėjai išsikapstyti iš visko... iš depresijos.. tu supažindinai mane su vaikinais, ir pagaliau, tavo dėka, vėl susitikau su Hariu! Tu man padėjai.. tu gali liūdeti, bet maldauju, nežalok savęs,- viską tyliai ir ramiai išdėsčiau ir išėjau. Nenorėjau eiti į kambarį, net nežinau dėl ko, bet nenorėjau matyti Hario. Nuėjau į virtuvę, ten sėdėjo Louis.. Apsisukau ir jau norėjau eiti, bet jis mane sustabdė. 
- Ar.. ar jai viskas gerai? - tyliai paklausė.
Nežinojau ką atsakyti, nes, jai tikrai nebuvo gerai. 
- Prašau, sakyk tiesą. Abiejais atvejais aš išeisiu, todėl.. 
- Jai blogai, - užkimusiu balsu pasakiau ir pradėjau eiti pas save į kambarį. Bet eidama pro Eleanoros kambarį.. išgirdau klyktelėjimą. 
- El, viskas gerai? - sustojau ties jos durimis.
- Taip, viskas puiku,- pasakė ji tvirtai, ir aš, nieko negalvodama nuėjau į savo kambarį. Ten dar vis gulėjo Harry. 
- Slinkis.
- Kodėl?.. Gi man patogu..
- Tik greitai,- nusijuokiau. Jis kažką suburbėjo ir aš atsiguliau šalia. 
- Nematei Niall? - staiga paklausė jis. Nustebau.
- Ne, o turėjau? - staigiai atsisukau į jį.
- Na ne, bet jis kažkur išėjo po to kivirčo, ir... nebegrįžo.
- Nesijaudink, pareis,- visiškai netikėdama savo žodžiais pasakiau ir atsikėliau. Eidama į vonią pro Eleanoros kambarį vėl išgirdau klyksmą. 
- Eleanor... ar tu sveika? - tyliai pabarškinau duris. 
Niekas neatsakė. 
- Eleanor.. - stipriau pabarškinau. Tyla. Atsargiai atidariau duris, ir pradėjau rėkti pamačiusi kraupų vaizdą...