Istorija.

"Skyfall"

5 dalis.

Staiga įvyko tai, ko nesitikėjau. Išbalęs vaikinas priėjo prie Eleanoros, o ji vis tvirtino, šaukė, kad taip pasielgė Niall, ne ji. Bet Louis ją apkabino. Eleanora labai apsidžiaugė. Louis ją pabučiavo, bet tada.. nusišypsojo ir pasakė:

- Tai buvo paskutinis mūsų bučinys ir apsikabinimas.

Aš buvau šokiruota, o Eleanor pradėjo verkti. Aš stovėjau ir žiūrėjau į ją. Priėjau, ir švelniai apkabinau. Visi mus stebėjo, netgi Niall su Louis.

- Viskas bus gerai? - tyliai verkdama tyliai paklausė Eleanor. Atsidusau. 

- Na.. viskam galima tikėtis geriausios pabaigos.. bet aš tuo netikiu,- tyliai pasakiau, o ji dar gailiau sukūkčiojo. - Kodėl tu jį bučiavai? - tyliai paklausiau.

- Ne aš!

- Eleanora.. nemeluok..

- Na gerai.. nežinau.. tiesiog pažiūrėjau į jo lūpas ir pabučiavau... - tyliai tarė. 

Dar kartą atsidusau, dar minutę pasedėjom visiems žiūrint, ir aš atsistojau.

- Eikit iš čia.

- Kodėl?! - užriko visi gana piktai. - Čia ne tavo namai!!

- Šiaip, tai čia mano ir Eleanoros namas, visų antra... čia mano kambarys! - sušukau. 

- Ai.. 

Visi pradėjo eiti, Harris taip pat. Bet aš jį paėmiau už rankos ir paprašiau pasilikti.

- Maldauju..

- Gerai,- skubiai atsakė jis ir šyptelėjo. Jis atsisėdo ant lovos, ir kai visi išėjo, mes likom vieni. Atsisėdau šalia jo ir padėjau galvą jam ant peties. Jaučiau jo šypseną. Jis apkabino mane viena ranka. 

- Ačiū, kad grįžai,- nusišypsojau pati sau. - Bet.. kita vertus.. kiek čia visko vyksta kai jūs atvažiavot.. Eleanora kenčia. 

- Ehh.. na, tu geriau ją pažįsti. Louis yra mano geras draugas, ir aš labai dėl jo nerimauju.. Eleanor jau seniau šitaip elgdavosi, bet.. na, Louisui nematant.. ir dabar man tiesiog trūko kantrybė.

Aš linktelėjau. Staiga atsiguliau ant lovos, vis dar prisiglaudusi prie Harry. Jis nusijuokė. 

- Tai nejuokinga,- juokiausi. Jis nieko nesakė, tik stipriau apkabino mane, ir mes užmigom...

***

Atsibudau.. Mh, vėl atsibudau su Hariu. Nusišypsojau, ir jau norėjau eiti, tik jis stipriai mane prispaudė, ir neleido išeiti.

- Hari! - nusijuokiau. 

- Nepaleisiu...
- Paleisk, tuojau pat,- sušnypščiau. - Man reikia pas Eleanorą. 
Jis mane greitai paleido. Išėjau iš kambario. Nuėjau pas Eleanorą. O dievuliau.. ji visa apsikapsčiusi servetėlėmis.. ir verkia.. 
- Eleanor..
Ji sekundei staigiai atsisuko, matyt tikėjosi, kad čia Louis, bet pamačiusi mane vėl verkė, lyg niekur nieko. Nuvaliau nuo lovos kelias servetėles ir atsisėdau šalia. Staiga ant Eleanoros rankos pamačiau kelis įbrėžimus, o ant kaklo pjaustines žaizdas. Išbalau. 
- Eleanor.. kas čia? - išsigandusi paklausiau.
Ji nustojo verkti, bet vis dar kūkčiojo.. tylėjo.. nieko nesakė.
- Eleanor, atsakyk! - sušukau pakilusi nuo lovos. - Tu ką.... save žaloji? - tyliai tyliai paklausiau. Ji linktelėjo, ir toliau pradėjo verkti. O dieve... o dieve... jai reikėtų kreiptis pas psichologę... ji per daug sau leidžia!
- Eleanor, prašau, daugiau niekada taip nebedaryk! Maldauju,- dabar jau man nubyrėjo ašara.
Pagaliau ji, užkimusiu balsu prabilo:
- Negaliu, Eiprile.. tiesiog negaliu....
- Prašau,- suėmiau jos ranką, kuri visa buvo nusėta žaizdomis.. - Eleanora.... susigadinsi gyvenimą.. aš tau sakau..
- Užtilk, Eiprile! Tu galėjai liūdėti kiek tik norėjai, aš tau nieko nesakiau! Kodėl tu man neleidi paliūdėti!!!??? 
Aš nustebau. 
- Eleanor.. - tyliai pratariau. - Nejau nesupranti? Tu man padėjai.. padėjai išsikapstyti iš visko... iš depresijos.. tu supažindinai mane su vaikinais, ir pagaliau, tavo dėka, vėl susitikau su Hariu! Tu man padėjai.. tu gali liūdeti, bet maldauju, nežalok savęs,- viską tyliai ir ramiai išdėsčiau ir išėjau. Nenorėjau eiti į kambarį, net nežinau dėl ko, bet nenorėjau matyti Hario. Nuėjau į virtuvę, ten sėdėjo Louis.. Apsisukau ir jau norėjau eiti, bet jis mane sustabdė. 
- Ar.. ar jai viskas gerai? - tyliai paklausė.
Nežinojau ką atsakyti, nes, jai tikrai nebuvo gerai. 
- Prašau, sakyk tiesą. Abiejais atvejais aš išeisiu, todėl.. 
- Jai blogai, - užkimusiu balsu pasakiau ir pradėjau eiti pas save į kambarį. Bet eidama pro Eleanoros kambarį.. išgirdau klyktelėjimą. 
- El, viskas gerai? - sustojau ties jos durimis.
- Taip, viskas puiku,- pasakė ji tvirtai, ir aš, nieko negalvodama nuėjau į savo kambarį. Ten dar vis gulėjo Harry. 
- Slinkis.
- Kodėl?.. Gi man patogu..
- Tik greitai,- nusijuokiau. Jis kažką suburbėjo ir aš atsiguliau šalia. 
- Nematei Niall? - staiga paklausė jis. Nustebau.
- Ne, o turėjau? - staigiai atsisukau į jį.
- Na ne, bet jis kažkur išėjo po to kivirčo, ir... nebegrįžo.
- Nesijaudink, pareis,- visiškai netikėdama savo žodžiais pasakiau ir atsikėliau. Eidama į vonią pro Eleanoros kambarį vėl išgirdau klyksmą. 
- Eleanor... ar tu sveika? - tyliai pabarškinau duris. 
Niekas neatsakė. 
- Eleanor.. - stipriau pabarškinau. Tyla. Atsargiai atidariau duris, ir pradėjau rėkti pamačiusi kraupų vaizdą...