Biškį dūra, ne?

Pusė dienos rėkauju: YOU DON'T KNOW OW OW, YOU DON'T KNOW YOU BEAUTIFUL OW OW, THAT'S WHAT'S MAKES YOU BEAUTIFUUUL!!!!!!! ..... ar aš normali?

Bent Niallui neatrodo, kad normali :DD

Taigi kas valdo pasaulį?

Labuka.

Sužinojau, kad Niall valdo pasaulį. AŠ TĄ ŽINOJAU.

Nusišnekėjau.

Istorija

7 dalis.

http://www.youtube.com/watch?v=0sxPQvqnZdQ

- Mes dar nieko nežinome, panele. Dėl to ir negalime padėti. - nusišypsojo. - Stiprybės,- linktelėjo ir nuėjo. Vėl suglebau į kėdę.
- Negi ji tau svarbesnė negu man? - prabilo kažkas tyliai. Apsidairiau. Nieko nebuvo, išskyrus tai, kad Louis sedėjo šalia. 
- Žinoma,- tyliai pasakiau ir nuleidau galvą. Suknistas gyvenimas. Suknistas. Visas gyvenimas. Ir prieš šį įvykį buvo suknistas, ir po. 
- Kaip manai, ji mane myli? - dar tyliau paklausė.
- Labai.
Atsakinėjau bet kaip, nes man nerūpėjo nei jis, nei koks nors kitas vaikinas. Dabar man rūpėjo tik Eleanor. Nesvarbu, kiek turėsiu laukti. Kad ir visą amžinybę. Aš noriu, kad ji būtų sveika. Girdėjau iš jos palatos klyksmą, aparatų pypsėjimą, ir apsiverkiau. Negi visada gyvenimas toks sunkus? Tikrai? Jeigu netekčiau antro svarbiausio žmogaus, tikriausiai nusižudyčiau. Ji man tokia svarbi... Prisiminimai vėl pradėjo lįsti į galvą. Kaip mes kartu augome.. visiškai vienos.. kaip prašydavome žmonių pagalbos, bet jos nesulaukdavome.. Bet Eiprile.. būk stipri.. jeigu ji ir žus.. Ne, negaliu taip galvoti. Juk ji tik pjaustėsi save. Gal.. gal nieko nenutiks. Gal tai tik likimo pokštas? Kvaili tie pokštai.. Pernelyg kvaili mano ne kvailam gyvenimui... O gal mano gyvenimas per daug kvailas tokioms išdaigoms? O gal aš pati pernelyg kvaila? Bet kokios mano mintys ... Gal viskas bus gerai, kaip seniau.. Nors ne. Niekada nebebus taip, kaip seniau. Dabar atsirado Jis. Jis man kaip brolis, bet argi aš galiu juo pasitikėti, jeigu jis nepasitiki man brangiais žmonėmis? Kvaila taip galvoti ... paprastam žmogui neatleisčiau tokių dalykų, bet čia juk jis. Berniukas padėjęs man kiekvieną dieną. Ir aš visada žinojau, kad tai tikrai negali išaugti į meilę. Visų pirma dėl mano ir jo amžiaus skirtumo.. tai pernelyg baisu.. O visų antra.. aš jį myliu tik kaip brolį, ir niekada negalėsiu įsivaizduoti, ir niekada jo nemylėsiu kaip vaikino.. Bet aš ir nenoriu. Jis turi dukrą, ir aš jo tiesiog nemyliu. Daug kas sako, kad meilei nei amžius, nei niekas nesvarbu. Gal ir tiesa, bet aš jo tikrai nemyliu.. 
- Panele, mes turime rezultatus.. - liūdnai pasakė daktaras. Aš pašokau.
- Taip? - drebėdama pasakiau.
- Ji komoje.. mes stengsimės daryti viską, kad ji išgyventų, bet pati žinote, kad tikimybė minimali.. Apgailestauju..
Vėl nukritau ant kėdės ir pradėjau verkti. Nepaisant to, ką galvojau, aš nenoriu jos netekti.
- Gal galima užeiti pas ją? - pakėliau galvą.
- Žinoma,- liūdnai į mane pažvelgė jis. 
Įėjau į palatą.. Negaliu žiūrėti.. Atsisėdau prie jos ir paėmiau ledinę ranką. Ji nerodė visiškai jokių gyvybės ženklų. Jokių. Nuleidau galvą ir bandžiau šildyti jos ranką, kuri buvo visa žaizdota.. 
- Eleanor.. jeigu tu mane girdi.. prašau, neišeik iš šio pasaulio. Nepalik manęs.. prašau,- verkiau. - Eleanora, maldauju! Tu visada būsi mano geriausia draugė, niekas tavęs nepakeis, niekas! 
Sedėjau prie jos paėmusi jos šaltą ranką ir verkiau. Man buvo nusispjauti ant visko.. kad tik ji būtų gyva.. El, išgyvenk..
- Panele, juk žinote, kad yra labai maža galimybė jai išgyventi? - paklausė kažkas. Atsisukau. Ten stovėjo seselė.
- Žinau,- graudžiu balsu pasakiau ir vėl apsiverkiau. Staiga kažkas įėjo į palatą. Louis. 
- O, Eleanor.. - pasakė jis.
- Paliksiu.. jus.. tave.. vieną.. - sulemenau ir paskutinį kartą pažvelgusį į Eleanor išėjau. Išėjau į lauką. Pradėjau vaikščioti aplink ligoninę. Viskas per daug sunku.. Man tenka visos bėdos.. o gal atvirkščiai? Gal kitų gyvenimai sunkesni?
Atsidusau ir atsisėdau. Vėl. 
- Tau viskas gerai? - tyliai paklausė kažkoks balsas. Apsižvalgiau. Čia nieko nebuvo.
- Aš čia viršuje.
Pažiūrėjau į viršų. Oh god, nejau mano pasamonėje kalba kažkas iš dangaus? Tikiuosi ne. 
- Na viršuje.
Atsistojau ir pažiūrėjau į ligoninę. Ach taip. Prie lango kažkoks mažas berniukas.
- Aš sergu vėžiu,- tyliai pratarė. Mano akyse pasirodė ašaros. Vargšas vaikas.. Gal man derėtų grįžti pas Eleanor? .. Gal Louis su ja jau pakalbėjo? Tiksliau, jis kalbėjo. Nuėjau atgal pas juos. Bet manęs neįleido daktarai.
- Kas ten vyksta? - išsigandau.
- Panelė Eleanor Calder operuojama,- rimtai pasakė vienas daktaras, ir aš ir vėl suglebau kėdėje.

----

Nuomonių prašau! :* Ir like. Nu sorry man su tuo ilgumu neišeina, dabar močiutė trukdo :D

Istorija

6 dalis

http://www.youtube.com/watch?v=ZSM3w1v-A_Y

- Mažute?! - sušuko kažkas. Nesupratau, kam tai skirta, tiesiog nukritau prie Eleanoros ir pradėjau save draskyti. Jeigu ji mirs.. ne, Eiprile, negalvok šitaip.. ir kodėl? Ir kodėl, kai pirmą kartą išgirdau klyksmą, aš nepažiūrėjau kas dedasi? O dabar ji guli kraujo klane, su supjaustytomis rankomis. Apsižvalgiau. Stovėjo visi, išskyrus Louis ir Niall.

- Kur po velnių tie du!? - sušukau gležnu balsu, iš visų jėgų, ir pradėjau kosėti.

- Ei, ar tu sveika? - susirūpinęs paklausė Haris. Aš į jį pažiūrėjau žudančiu žvilgsniu.

- Geriau pažiūrėk į Eleanorą!! Kaip atrodo ji!! Ją reikia tučtuojau vežti į ligoninę,- nustūmiau Harry, ir pradėjau kelti Eleanorą. Man padėjo kažkokie kiti 2 vaikinai, o Harry abejingai stovėjo. 

- Gal padėsi? - paklausė vienas.

- Išdavikams nepadedu. 

- Tu kalbi apie Eleanor? - staiga sustojau. Jis linktelėjo. 

- Ji miršta, vaikėze. O tu stovi čia, ir bandai pavaizduoti abejingą. Geriau padėtum,- šaltai pasakiau ir vėl pradėjau eiti. Iškvietėme greitąją.

- Yra artimų žmonių?

- Aš,- labai pakimusiu balsu išėjau į priekį. 

- Tu nevažiuosi,- sulaikė mane Haris.

- Pasitrauk,- pastūmiau jį ir įlipau į greitosios automobilį. 

Pradėjome važiuoti, o aš tiesiog žiūrėjau į Eleanorą lediniu žvilgsniu. Ji nejudėjo ir nerodė jokių gyvybės ženklų. Net nekvepavo. Atsidusau ir paėmiau jos šaltą ranką. Kad tik ji nemirtų.. O Eleanora... Buvai pati geriausia draugė.. Ką aš čia, tu tu buvai, esi ir būsi. Eleanor, tik nepalik manęs.. tu man brangesnė už viską.. UŽ VISKĄ PASAULYJE! Tai tu mane išgelbėjai nuo TO gaisro.. TĄ dieną.. man nėra nieko svarbesnio už tave... Eleanor, jeigu tavęs neteksiu... neteksiu visos savo sielos. El, visos. Tikrai. 

Mano niūrias mintis nutraukė daktarės balsas:

- Panele, mes jau atvažiavome. 

Jie greitai paėmė Eleanoros vežimėlį, ir pradėjo vežti. Ėjau paskui juos, bet.. jie neįleido manęs į palatą. Nukritau ant kėdės, ir pradėjau verkti. Pamačiau kažką ateinant. Ten buvo du vaikinai. Tie patys vaikinai, kurie man padėjo nešti El. Aš nuleidau galvą ir toliau verkiau. 

- Ar Louis yra? - nugirdau jų pokalbį. 

- Ne.. toks jausmas, kad jis su Niall pabėgo, bet tai nelogiška.

Šiek tiek apsiraminau.

- Taigi, Louis nėra. Niall irgi. Puiku,- ironiškai tariau.

- O, Harry ateina,- pasakė vienas.

- Tik jo ir trūksta.- burbtelėjau. 

- Tau viskas gerai? - pribėgo jis prie manęs. Nusijuokiau. Jis rimtai toks kvailas, ar tik tokį vaidina? Už sienos guli mano geriausia draugė dėl kurios galiu padaryti viską ir miršta, o jis klausia ar man viskas gerai. Atsistojau.

- Ne, man nėra gerai. MAN NIEKADA NEBUVO SUKNISTAI GERAI, PO VELNIŲ! - sušukau. - Žinai, kas tu esi? Tu esi suknistas bičas su suknistai dideliu ego! Beširdis! Tu nejauti, kaip man sunku dėl jos?! Na, žinoma, tau ji nerūpi. Tau niekas nerūpi. Niekas,- atsistojau, ir pradėjau eiti kažkur. Kažkur, net nežinojau kur. Bet žinojau tik viena, kad iš ligoninės išeiti negaliu. Aš turiu būti su Eleanora. Visada. Nuo šiol visada. Pasukau kitu koridoriumi, ir tada dar vienu. Suku ratą. Nes negaliu išeiti iš čia. Jeigu Jo čia nebūtų, galbūt nebūtų taip sunku. Ne, Eiprile.. tu ten grįši. Ten guli tavo geriausia. Ir tau neturi rūpėti kažkoks lepšis, bejausmis ir beširdis. Nuėjau prie Eleanoros palatos, o ten stovėjo jie. Ignoravau jų judesius, pokalbį, viską ignoravau. Pamačiau daktarą, ir iškart prie jo pribėgau. 
- Daktare, ar jai viskas gerai?
Daktaras atsiduso, ir pasakė...

---

Komentuokit, už trumpą dalį laabai sorry, nespėju aš niekur, dar daiktus reikėjo krautis :( Labai jus myliu, savaitgalį dalių negausit :D* 'stypayhorlikson

Istorija.

"Skyfall"

5 dalis.

Staiga įvyko tai, ko nesitikėjau. Išbalęs vaikinas priėjo prie Eleanoros, o ji vis tvirtino, šaukė, kad taip pasielgė Niall, ne ji. Bet Louis ją apkabino. Eleanora labai apsidžiaugė. Louis ją pabučiavo, bet tada.. nusišypsojo ir pasakė:

- Tai buvo paskutinis mūsų bučinys ir apsikabinimas.

Aš buvau šokiruota, o Eleanor pradėjo verkti. Aš stovėjau ir žiūrėjau į ją. Priėjau, ir švelniai apkabinau. Visi mus stebėjo, netgi Niall su Louis.

- Viskas bus gerai? - tyliai verkdama tyliai paklausė Eleanor. Atsidusau. 

- Na.. viskam galima tikėtis geriausios pabaigos.. bet aš tuo netikiu,- tyliai pasakiau, o ji dar gailiau sukūkčiojo. - Kodėl tu jį bučiavai? - tyliai paklausiau.

- Ne aš!

- Eleanora.. nemeluok..

- Na gerai.. nežinau.. tiesiog pažiūrėjau į jo lūpas ir pabučiavau... - tyliai tarė. 

Dar kartą atsidusau, dar minutę pasedėjom visiems žiūrint, ir aš atsistojau.

- Eikit iš čia.

- Kodėl?! - užriko visi gana piktai. - Čia ne tavo namai!!

- Šiaip, tai čia mano ir Eleanoros namas, visų antra... čia mano kambarys! - sušukau. 

- Ai.. 

Visi pradėjo eiti, Harris taip pat. Bet aš jį paėmiau už rankos ir paprašiau pasilikti.

- Maldauju..

- Gerai,- skubiai atsakė jis ir šyptelėjo. Jis atsisėdo ant lovos, ir kai visi išėjo, mes likom vieni. Atsisėdau šalia jo ir padėjau galvą jam ant peties. Jaučiau jo šypseną. Jis apkabino mane viena ranka. 

- Ačiū, kad grįžai,- nusišypsojau pati sau. - Bet.. kita vertus.. kiek čia visko vyksta kai jūs atvažiavot.. Eleanora kenčia. 

- Ehh.. na, tu geriau ją pažįsti. Louis yra mano geras draugas, ir aš labai dėl jo nerimauju.. Eleanor jau seniau šitaip elgdavosi, bet.. na, Louisui nematant.. ir dabar man tiesiog trūko kantrybė.

Aš linktelėjau. Staiga atsiguliau ant lovos, vis dar prisiglaudusi prie Harry. Jis nusijuokė. 

- Tai nejuokinga,- juokiausi. Jis nieko nesakė, tik stipriau apkabino mane, ir mes užmigom...

***

Atsibudau.. Mh, vėl atsibudau su Hariu. Nusišypsojau, ir jau norėjau eiti, tik jis stipriai mane prispaudė, ir neleido išeiti.

- Hari! - nusijuokiau. 

- Nepaleisiu...
- Paleisk, tuojau pat,- sušnypščiau. - Man reikia pas Eleanorą. 
Jis mane greitai paleido. Išėjau iš kambario. Nuėjau pas Eleanorą. O dievuliau.. ji visa apsikapsčiusi servetėlėmis.. ir verkia.. 
- Eleanor..
Ji sekundei staigiai atsisuko, matyt tikėjosi, kad čia Louis, bet pamačiusi mane vėl verkė, lyg niekur nieko. Nuvaliau nuo lovos kelias servetėles ir atsisėdau šalia. Staiga ant Eleanoros rankos pamačiau kelis įbrėžimus, o ant kaklo pjaustines žaizdas. Išbalau. 
- Eleanor.. kas čia? - išsigandusi paklausiau.
Ji nustojo verkti, bet vis dar kūkčiojo.. tylėjo.. nieko nesakė.
- Eleanor, atsakyk! - sušukau pakilusi nuo lovos. - Tu ką.... save žaloji? - tyliai tyliai paklausiau. Ji linktelėjo, ir toliau pradėjo verkti. O dieve... o dieve... jai reikėtų kreiptis pas psichologę... ji per daug sau leidžia!
- Eleanor, prašau, daugiau niekada taip nebedaryk! Maldauju,- dabar jau man nubyrėjo ašara.
Pagaliau ji, užkimusiu balsu prabilo:
- Negaliu, Eiprile.. tiesiog negaliu....
- Prašau,- suėmiau jos ranką, kuri visa buvo nusėta žaizdomis.. - Eleanora.... susigadinsi gyvenimą.. aš tau sakau..
- Užtilk, Eiprile! Tu galėjai liūdėti kiek tik norėjai, aš tau nieko nesakiau! Kodėl tu man neleidi paliūdėti!!!??? 
Aš nustebau. 
- Eleanor.. - tyliai pratariau. - Nejau nesupranti? Tu man padėjai.. padėjai išsikapstyti iš visko... iš depresijos.. tu supažindinai mane su vaikinais, ir pagaliau, tavo dėka, vėl susitikau su Hariu! Tu man padėjai.. tu gali liūdeti, bet maldauju, nežalok savęs,- viską tyliai ir ramiai išdėsčiau ir išėjau. Nenorėjau eiti į kambarį, net nežinau dėl ko, bet nenorėjau matyti Hario. Nuėjau į virtuvę, ten sėdėjo Louis.. Apsisukau ir jau norėjau eiti, bet jis mane sustabdė. 
- Ar.. ar jai viskas gerai? - tyliai paklausė.
Nežinojau ką atsakyti, nes, jai tikrai nebuvo gerai. 
- Prašau, sakyk tiesą. Abiejais atvejais aš išeisiu, todėl.. 
- Jai blogai, - užkimusiu balsu pasakiau ir pradėjau eiti pas save į kambarį. Bet eidama pro Eleanoros kambarį.. išgirdau klyktelėjimą. 
- El, viskas gerai? - sustojau ties jos durimis.
- Taip, viskas puiku,- pasakė ji tvirtai, ir aš, nieko negalvodama nuėjau į savo kambarį. Ten dar vis gulėjo Harry. 
- Slinkis.
- Kodėl?.. Gi man patogu..
- Tik greitai,- nusijuokiau. Jis kažką suburbėjo ir aš atsiguliau šalia. 
- Nematei Niall? - staiga paklausė jis. Nustebau.
- Ne, o turėjau? - staigiai atsisukau į jį.
- Na ne, bet jis kažkur išėjo po to kivirčo, ir... nebegrįžo.
- Nesijaudink, pareis,- visiškai netikėdama savo žodžiais pasakiau ir atsikėliau. Eidama į vonią pro Eleanoros kambarį vėl išgirdau klyksmą. 
- Eleanor... ar tu sveika? - tyliai pabarškinau duris. 
Niekas neatsakė. 
- Eleanor.. - stipriau pabarškinau. Tyla. Atsargiai atidariau duris, ir pradėjau rėkti pamačiusi kraupų vaizdą...

Istorija

"Skyfall"

4 dalis

Atsibudau. Mh.. ką?.. Harry mane apsikabinęs? Nesupratau.. Nusišypsojau ir vos nesusilaikiau nesijuokus. O dieve. Mes užmigom..? Išgirdau kažkieno šnabždesius. Pašokau.

- Eleanora! - sušukau pamačiusi ją, su kažkokiu blondinu, tuo pačiu, kuris vakar mane kalbino mašinoj. - Ką čia veiki? - pradėjau kalbėti tyliau, nes bijojau pažadinti Harrį. 

- Ehm.. aš norėjau pas tave ateiti ir pažiūrėti ar viskas gerai, kai pamačiau šitai,- vos tramdė balsą ji. Tada pradėjo juoktis. Blondinas irgi. Be to, jis juokėsi nuostabiai. Aš nusišypsojau.

- Kažkam gera nuotaika,- prabilo vėl Eleanora. - Kai vaikinai atvažiavo, tu pasitaisei,- mirktelėjo akį man Eleanora, parodžiusi į Harį.

- Ach užtilk! 

- Bet argi ne tiesa? - prabilo tas blondinas nuostabiu balsu.

- Gal galiu žinoti tavo vardą? - nusijuokiau. - Na žinai, prieš ko nors klausiant..

- Ai, aš Niall,- jis prišoko ir apkabino. Šiek tiek pasimečiau, bet apsimečiau, kad man tai priimtina.

- Eiprilė,- nusišypsojau pati sau ir atsitraukėm. Tada išlipau iš lovos ir nuėjau link durų. Bet kažkas mane pagavo.

- Ar galiu šituos namuos normaliai nueit pavalgyt!? - juokingai užrikau. 

- Nebeištrūksi,- sušnabždėjo Harry į ausį.

- Paleisk! - juokiausi. Jis pradėjo mane kutenti, o aš juoktis. Bet tada išsilaisvinau ir pradėjau bėgti. Įbėgau į virtuvę, o ten visi valgė. 

- AAA! - šaukiau. Jie visi kreivai žiūrėjo. - Aaa! - pakartojau. Jie dar kreiviau pažiūrėjo. - Nu sakau AAA! - nusijuokiau. Jie susižvalgė. - Ai,- pasislėpiau už kažkurio. Jie kreivai pažiūrėjo, bet parodžiau, kad į mano pusę nežiūrėtų. O jie toliau sau valgė. Nu jo. Lepšiai tikri. Pala iš kur aš tokių žodžių moku? Ir nuo kada taip laisvai elgiuosi? Ir nuo kada juokauju?.. Gal Eleanora buvo teisi - kai Harry atvažiavo, viskas pasikeitė. 

- Kur ji!!?? - įlėkė į virtuvę Harry.

- Kas ji? Taylor? Ką aš žinau,- gūžtelėjo pečiais kažkoks juodaplaukis. Išgirdus šį vardą nuotaika šiek tiek pasikeitė, bet toliau šypsojausi sau. 

- Liam! - pažiūrėjo į vaikiną, už kurio slėpiausi,- tu juk niekda nemeluoji. Kur Eiprilė?

Velnias! Ir būtinai pasirinkau tą, kuris niekada nemeluoja. 

- Kokia Eiprilė? - apsimetė nesupratęs.

- Klausykit, iš vis, pas jus per artimiausias kelias minutes buvo atbėgusi tokia mergina su megztiniu? - nusijuokė Harry. Visi rimtais veidais pažiūrėjo į Harry. Liam atsistojo. Velnias nu! Ką jis daro. Greitai nusiridenau už baro.

- Hari, tau nesivaidena? - rimtai pamosavo rankomis prieš Hario veidą Liam. 

- Ne! - nusijuokė jis. - Nes ką tik mačiau iš už tavo kedės Eiprilę! Ji už baro!

- Ne, tau vaidenasi. 

- Baik, Liam.

- Hazza. - man atrodo, tas Liam vos laikėsi nesijuokęs. Staiga visi prapliupo juoktis, tarp jų ir aš. Kai visi nutilo aš dar juokiausi.

- Velniava tu neraliuota ragana su nurudijusia šluota baras prakeiktas! - pradėjau berti bet kokius žodžius, ir pati nusijuokiau. Jaučiau žvilgsnius įsmeigtus į barą.

- Sakiau, kad ji čia,- sušuko Harry.

Jis pradėjo bėgti link baro, o aš neįtikėtinai greitai pašokau, peršokau per barą ir nubėgau į savo kambarį. Ten sedėjo Niall ir Eleanor. Jie bučiavosi.. pala, ką? Nustėrau, bet žinoma, jie manęs nematė.. Į kambarį įbėgo Harry. 

- Kod.. - pradėjo jis, bet aš jam parodžiau Eleanorą ir Niall.

- ELEANOR!! TU ŽINAI, KAD LOUIS NAMIE IR BUČIUOJIES SU NIALL!!?? - ant viso namo surėkė Harry. Jie iškart atsitraukė. 

- Tu tai užrėkei. Tas Louis tai išgirdo. Aš manau. - pasakiau Harriui. Jis buvo įpykęs.

- Man nerūpi! Šita žiurkė! Drįsta apgaudinėti mano geriausią draugą su kitu draugu! Nors koks tu draugas, Niall - metė repliką Harry. Man savotiškai pagailo blondino. Na žinoma ir Eleanor. Gal jie jaučia trauką vienas kitam ir tiesiog netyčia sedėdami vieni neištvėrė?.. Na, bet kokia aš banali.. prisiskaičiusi žurnalų ir tikinti tikra meile.. Staiga į kambarį įbėgo kiti. Vienas buvo išbalęs ir pamėlynavęs, o kiti gailiai į jį žiūrėjo. Manau, jis ir yra Louis. Mano nuostabai, jis atsisuko ne Į Harry, ne į Niall ir Eleanor, o į mane. 

- Tu matei juos besibučiuojančius, ar čia Harry juokavo?.. - jo balse skambėjo viltis. 

Taip norėjau nusijuokti ir pasakyti, kad tai tik Hario pokštas, bet taip nebuvo..

- Mačiau.. 

Eleanora pažvelgė į mane kaip į žudikę. O ką man sakyti? Meluoti visų akivaizdoje ir užsitraukti kažkokią plėvę? Na jau ne. Nekenčiu to. Staiga įvyko tai, ko nesitikėjau...

---------

atleiskit už trumpą dalį, tiesiog mane jau varo miegot, o ir pačiai akys merkiasi. Turiu minčių, tad tikrai bus ilga rytojui. 

~Eiva.

Istorija

"Skyfall"

3 dalis.

Atsisukau, o ten buvo kažkokia maža mergaitė, kuriai manau klube lankytis nėra leidžiama. Atsisukau į Harry, tas sustingęs žiūrėjo į mergaitę. Nieko nesupratau. Hario akys sudrėko. 

- Alina... - išlemeno jis vis dar spoksodamas į mergytę. Atsistojau ir jau norėjau eiti, bet... Harris mane sustabdė. Atsisukau.

- Ji.. ji... - iš jo akių išriedėjo kelios ašaros.

- Kas ji?.. 

Haris tylėjo. Pakartojau:

- Kas ji?..

Harry nieko man nesakė. Žinojau, kad iš jo nieko neišpešiu, tad ėmiausi kitokios iniciatyvos. Pritūpiau prie mergaitės.

- Tu Alina?

- Taip.. - sucypsėjo ji.

- Gerai.. Alina, kas tu esi Hariui?

- Aš.. aš jo dukra.. - kiek nustebusi tarė. Aš nespėjau nieko pasakyti, nes Harry mane pertraukė. Arba dėl to, kad buvau tiesiog netekusi žado. Harry turi vaiką?.. 

- Kur mamytė? 

Ji nesuprato. 

- Taylor? 

Mergaitė nedrąsiai bedė link baro, kur stovėjo kažkur labai matyta blondinė. Visiškai prisigėrusi. Harry paliko man Aliną. Pasisodinau ją ant kelių ir šiek tiek paklausinėjau ją.

- Kas ta Taylor?

- Na.. aš nežinau.. keista kad Harris ją vadina mamyte... kas ta mamytė?

- Taip vadinami tavo tėveliai.. tiesiog kiti tavo amžiaus vaikai Harry vadintų tėveliu, o Taylor mamyte. - šyptelėjau. Mergaitė nedrąsiai linktelėjo. Pamačiau grįžtantį Harry, su.. ta girta blondine. Ji sušuko:

- Kas šios dvi fanės?! Tai privatus klubas! Pašaliniai neįleidžiami.. - dar kažką sumurmėjo ir visa girta krito ant sofos. Ir užmigo. Kreivai pažiūrėjau į ją. Viltingai pažvelgiau į Harry. Jis tiesiog burbtelėjo "namie", pasiemę Aliną už rankos ir mane už kitos, ir nuvedė prie kitų. Harry kažką tyliai sušnabždėjo Louis į ausį, jo akys nukrypo į Aliną, o paskui į miegančią Taylor. Tada Louis mostelėjo ranka ir visi kiti pradėjo eiti paskui mus. Buvau be galo apstulbusi.. be galo šokiruota ir nustebusi... Tylėdama įsėdau į mašiną. Eleanora ir kažkoks blondinas, kurio vardo dar nesužinojau, bandė mane kalbinti, bet aš sedėjau ir tylėjau...

Šiandienos dienoraščio įrašas:

"There's nothing left, I used to cry.. My conversation has run dry.. That's what's going on.. Nothing's fine I'm torn.. Ši daina niekaip neišeina man iš galvos.. ir taip atitinka mano nuotaiką... Grįžusi iškart nuėjau į savo kambarį. Tiesiog noriu pagalvoti... Haris turi dukterį?.. Tai.. tai... aš nežinau. Nuotaika kaip visada.. depresija.. kiek žinau, ši daina yra pirmoji iš Hario grupės. Lygtais.. One Direction?.. Ach.. taip džiaugiausi, kai po tiek metų sutikau savo vaikystės draugą.. o dabar.. kažkokia painiava... Tiesiog.. ech..."

Kažkas artėjo link mano kambario durų. Greitai paslėpiau dienoraštį ir greitai įsikišau ausines į ausis. Pasileidau tą pačią dainą kurią ką tik klausiau. Pasileidau ją ant viso viso įmanomo garso. Negirdėjau nieko, išskyrus ją. Pajutau kažkieno rankas ant mano kelių, bet nekreipiau dėmėsio. Bandžiau įsijausti. Staiga kažkas priėjo ir švelniai ištraukė ausines iš ausų ir išjungė muziką. Pakėliau akis. Ten stovėjo susirūpinęs Harry. Atsidusau ir tiesiog atsisėdau patogiau. Jis prisėdo šalia..
- Manau, kad..
- Gal gali išeiti? - pertraukiau jį ir dirbtinai nusišypsojau. Regis jis tai pastebėjo.
- Aš tau noriu viską paaiškinti.. 
- Tu neprivalai man aiškinti... Aš tau ne mergina, ir net ne artimas žmogus.. - šyptelėjau. - Taigi tu neprivalai. Aš tik pažįstama.. žemiau už pažįstamą.. matyta. Ne.. aš nepažįstama. Nes tu nežinai kas vyko per šiuos metus, ir kaip aš gyvenau. To paties apie tave nežinau ir aš.. taigi..
Harry šypsena blėso. 
- Tu man labai artima! - sušuko. - Nejau nepastebi, kaip tu man rūpi? - atsiduso. 
- Nepastebiu, nes aš tave matau tik kelias valandas po tiek metų. - atrėžiau. Nežinau, kodėl tai darau. 
- Aš tau tik noriu papasakoti.. aš neturiu kam kitam to pasakoti.. nei mamai, nei netikriems draugams.. 
Man jo savotiškai pagailo. Labai silpnai šyptelėjau ir paėmiau jo rankas.
- Gerai, aš klausau.
Jis šyptelėjo. Tada vėl susirūpino.
- Na.. prieš kelis metus.. būdamas 16.. aš.. susitikau su viena žvaigžde. Taylor Swift. Ji žymiai už mane vyresnė, bet man gana patiko.. na.. ne kaip ilgalaikė, jeigu supranti ką turiu omenyje. Ir vieną vakarą klube.. tiesiog ..... mes buvome girti... Po 10 mėnesių ji man pranešė, kad turime vaiką. Per tą laiką nesimatėme, išvis, po tos nakties, nežiūrėjome vienas kitam į akis.. Taylor mergaitę pavadino Alina, nors man šis vardas.. tiesiog nepatinka.. Taylor Alina visai nesirūpina. Kartais ateinu pas Aliną ir Taylor. Tiesiog netvarka, jokio šilto maistui vaikui, jokių žaislų.. Alina eina į paprastą viešą darželį, yra dažnai skriaudžiama savo darželinokų... Ir dabar.. tiesiog esu šokiruotas, kad Taylor atsivedė mažametį vaikutį nors žinojo, kad prisigers ir negalės prižiūrėti Alinos.. jeigu manęs ten nebūtų buvę.. kas žino kas būtų nutikę mano mergytei... visokių žmonių būna, juk pati žinai..
- Bet kaip ją įleido su vaiku? - paklausiau.
- Tikriausiai ji papirko.. vistiek.. įžimybė..
- Mh.. ji žymi? - jaučiausi kaip visiškai nieko nežinanti.
- Taip, ji dainininkė. 
- Bet.. juk vaiką turėtų priteisti tavo globai..?
- Na, jau metus įrodinėju tą teisėjams. Taylor juos brangiai papirkusi, be to, ji vyresnė, ir ji gauna didesnį atlyginimą, tad, pasak valstybės, ji gali duoti daugiau galimybių vaikui su mokslais ir universitetais, žiūrint į tolimą ateitį. - Harry į mane žiūrėjo neramomios akimis. Tiesiog prisitraukiau ir apkabinau jį.
- Aš tikiu, kad viskas bus gerai,- šyptelėjau, nors Haris to ir nematė.
- Aš taip pat..

Labas.

Tikriausiai tai bus paskutinis mano pranešimas šiandieną. Ir pirmas. Kažkaip tingiu :D. Bet radau foto iš naujos (kaip spėju, nes nematyta) 1D fotosesijos. Štai ji:

Harry :DDD. Zayn biškį kopina Hario batų stiliuką :D. Nu man tai kaip visada mano Louis gražiausias ♥ Jums? Kaip jums Hario veidas ir poza? Kaip prajuokino :DD.

-Eiv.

Istorija

Skyfall.

2 dalis

2 dalis.

- Kelkis, Eiprile, po pusvalandžio jie atvažiuos,- švelniai papurtė mane Eleanor. Išsiropščiau iš lovos, apsirengiau ir pasišukavau. Nuėjau į virtuvę.

Valgyti nenorėjau, labai nervinausi. Pagaliau sutiksiu 9 metus nematytą draugą. Harry. Harry Styles. Įsipyliau sulčių ir nenoromis išgėriau.

Staiga kažkas paskambino į duris. Širdis nusirito į kulnus.

- Atidarysiu,- pasakė Eleanor. Pirmą kartą mačiau ją tokią išsipuošusią. Su aukštakulniais, pasidažiusi ir su mini suknele. O aš atrodau kaip prasčiokė.

Ką gi. Tokia ir buvau. Ir esu. Kai ji atidarė duris, jai į glėbį puolė kažkoks vaikinas. Tikriausiai jos "kadras". Aš tiesiog stovėjau su stikline rankose.

Staiga tas vaikinas prabilo lygiai tokiu pačiu vakar girdėtu balsu.

- Pasiilgau tavęs.

Aš padėjau stiklinę ir jau norėjau sėlinti į savo kambarį, bet Eleanor staigiai atsisuko.

- Eiprile, nedrįsk,- pasakė. Pažiūrėjau į vieną vaikiną. Pala pala.. Tai Harry! Tik.. jo plaukai pasikeitę. Susigarbanoję... Bet taip net gražiau. Jis

išbalo išgirdęs mano vardą.

- Harry,- tyliai pasakiau sau po nosimi. Visi išgirdo. O atrodė, kad sakiau tyliai.

- Jūs pažįstami? - paklausė vaikinas apkabinęs Eleanor.

- Aš tikrai jį pažįstu,- tvirtai pasakiau. Harry akys sudrėko.

- Eiprile! - sušuko jis ir puolė man į glėbį. Leidausi apkabinama. - Eiprile, nemačiau tavęs devynis metus.. Po to tragiško gaisro..

- Neprimink jai jo,- įsiterpė Eleanora.

- Gerai.. tiesiog, aš tavęs nebemačiau.. galvojau apie blogiausia.. ir štai tu čia, prieš mane.. Sveika ir graži kaip niekada..

Šie žodžiai privertė rustelti. Jis paleido mane, ir pabučiavo į žandą. Pirmą kartą jutau bučinį. Nesvarbu, kad ne į lūpas. Jis pažvelgė į mane tomis

žaliomis akimis.. Jos visada mane nuramindavo. Pasiilgau jo broliškų apkabinimų ir šilumos. Visgi, jis vyresnis už mane. Jam 19, o man tik 15. Bet tikriems draugams tai nė motais. Kai buvau šešerių metų, jam buvo 10. Keista, kad tokio amžiaus laikė mane drauge. Aš buvau tik mažytė kvailė.
- Kaip aš tavęs pasiilgau,- pakartojo Haris ir dar stipriau mane suspaudė.
- Gerai, kas tarp jūsų vyksta? - paklausė kažkoks vaikinas. Kadangi buvau labai nekalbi, pabučiavau Harry į žandą ir tiesiog nuėjau į savo kambarį. Gal ir keistai pasielgiau, bet.. bet aš jau tokia. Atsiguliau į lovą ir pasinėriau į mintis. Pasiėmiau gitarą ir pradėjau groti. (Lana Del Rey - Video Games). Dainavau. Ši daina man buvo tiesiog visko pamiršimas.. visada ją grodavau, kai būdavau pasimetusi. Begrodama net nepastebėjau, kaip kažkas įėjo į kambarį ir atsisėdo šalia manęs. Buvau pernelyg įsijautusi, kad kreipčiau į tai dėmėsį. Pabaigiau paskutinį akordą, ir giliai atsidusau. Pajaučiau, kad kažkas sėdi šalia. Atsisukau. Ten sedėjo ir šypsojosi Eleanora.
- Gražiai groji.
- Ačiū,- šyptelėjau.
- Kodėl tavo toks keistas elgesys? Juk jie norėjo susipažinti su tavimi..
- Nemėgstu naujų žmonių..
- Vis tiek kažkada reikės prisilesti. Visada nebūsim tik aš ir tu. Juk aš irgi turiu kitų draugų,- pasakė ji. Iš dalis tai skaudino, bet gal ji sakė tiesą. Nieko nesakiau, tik atsiguliau ir ignoravau ją. Noriu pabūti viena, šiek tiek pamąstyti.
- Na, aš jau eisiu, Eiprile.. Buvau suplanavusi linksmą vakarą visiems 7, bet jeigu tu nenori.. Galime pasiimti Ritą.
Ji tyčia mane skaudina? Rita visada man kenkdavo, mušdavo. Eleanora per šias kelias valandas pasidarė nebe kaip draugė.
- Eleanor,- pradėjau aš. Ji atsisuko. - Tu žinai, kaip Rita man kenkė. Kaip ji mane mušdavo. Ir tau atrodo, kad tai pats geriausias būdas šantažui? Tai mane skaudina.
Ji nuleido galvą.
- Aš tiesiog noriu, kad pamirštum visas problemas bent vienam vakarui.. noriu kad pasijustum kaip tikra, paprasta paauglė. Nagi, Eiprile..
- Nenoriu alkoholio.
- Galėsi negerti, juk niekas nevers. Bus du žmonės, kurie taip pat negers,- ji priėjo prie manęs ir apkabino.- Dėl manęs....?
- Na gerai,- menkai šyptelėjau. - Tik man reikia persirengti.
- Pala, aš tau duosiu, specialiai tau nupirkau suknelę..
- Ką? - nusijuokiau. - Man? Kokia proga?
- Būtent šia. - šyptelėjo, ir ištraukė iš spintos nuostabią suknelę.

Suknelė.

Batai.

Šukuosena.

Makiažas. (nekreipkit dėmėsio į pačią foto, akių spalvą, veido bruožus, tik į makiažą).

Nežinau, ar atrodžiau gerai. Ant aukštakulnių vos pastovėjau. Niekada jų nenešiojau. Niekada niekur nebuvau išsipuošusi, niekur neidavau. Priešingai nei kiti paaugliai. Narkotikai, rūkalai ir alkoholis - ne man, prisimenant vaikystės traumą. Ji man davė mėlyną delninuką ir nusišypsojo apžiūrėjusi mane.

- Patikėk, atrodai nuostabiai.

- Gerai, kur mes važiuosime? - nekantravau.

- Į diskoteką.. klubą, galima sakyti,- nusijuokė ji. Šiek tiek suraukiau nosį. Girti paaugliai. Brr, purto mane nuo tokių. Na, bet Eleanora sakė, kad bus du negeriantys. 

- Na, einam į virtuvę, visi mūsų laukia,- šyptelėjo Eleanor, ir paėmusi mano ranką nutempė. Kai įžengėme į virtuvę, visų akys nukrypo į mus. Na, į mane. 

- Gražiai atrodai,- nusišypsojo Harry, o kiti mane tik nušvilpė. Man jau nepatinka. O čia dar pažįstami. Na, apie Harry nieko nesakau, bet tie kiti..

- Važiuojam!? - sušuko vaikinas priėjęs prie Eleanoros ir paėmęs jos ranką.

- O kada aš turėsiu progą pažinti jus geriau? - silpnai šyptelėjau.

- Kitą kartą,- nusijuokė, ir mes išėjome. Nepajutau, kaip prie manęs priejo Harry ir apkabino per pečius.

- Galiu? - galva parodė į savo ranką.

- Gali,- nusijuokiau. Šiek tiek pakalbėjom važiuodami. Na, tiksliau kiti kalbėjo, o aš kaip visada tylėjau.

- Tau viskas gerai? - sušnibždėjo Harry į ausį. Linktelėjau. Spoksojau pro langą. Senai iš namų buvau išlindusi ilgiau nei 2 valandom. Na, išbandysiu naujovę. Kaip sakoma, gyveni tik kartą. 

- Lipam,- švelniai timptelėjo už alkūnės Harry. Išlipau iš automobilio. Nuėjome į vidų. Apsauginis nužiūrėjo į mane ir išsišiepė. Mane nupurtė bjaurumas. Visi iškart patraukė link šokių aikštelės, bet aš tiesiog nuėjau prie baro ir atsisėdau. Pažiūrėjau, ar yra nealkoholinių gėrimų. Na, meniu nebuvo.

- Atsiprašau, gal galit vandens? - paklausiau barmenės. Ji linktelėjo, įpylė stiklinę vandens ir padėjo prie manęs. Kažkas atsisėdo prie manęs. 

- Ką tokia gražuolė veikia viena? - paklausė kažkoks vyriškas balsas. Nieko neatsakiau. Fui. - Ei, mažute,- jis pradėjo prie manęs lįsti. 

- Patrauk rankas,- lėtai, ramiu balsu pasakiau. Jis vis tiek lindo, spyriojausi.

- Pasitrauk! - šūktelėjau. Žinoma, per garsią muziką niekas to negirdėjo. - Atstok!!

- Atstok nuo jos! - pasigirdo kitas balsas. Vyras kažką suburbėjęs nuėjo. Taip ir galvojau, tai Harry.

- Jis tau nieko nepadarė? - priėjo prie manęs Harry ir apkabino. Jis užsisakė kažkokį kokteilį ir prisėdo šalia.

- Kodėl nešoki? - apkabino jis mane per pečius.

- Ne nuotaika,- šyptelėjau. 

- Harry! - suspiegė kažkoks balsas. Atsisukau, o ten buvo......

-------

Komentuokit, kas tai galėjo būti, o man atleiskit už trumpą dalį. Kita bus ilgesnė :)

-Eiv.

Laba.

Radau visai fainą paveiksliuką:

Gal bus kažkada šiandien normalus imagine su Liam, pažiūrėsiu. Tingiu labai. Ask'e sėdžiu, spaudinėju kažką.. :DD pa'askink'it: http://ask.fm/Coffeinna . Neprašykit palike'int, ne like'inu. :DD 

-Eiv.

Paveiksliukai

Labuka.

Taigi keliu antrą paveiksliukų dalį. Jeigu neišeis - bus trečia.

Jeigu jums reikia pasididinkit, pasimažinkit paveiksliuką. Kaip norit.

-Eiv.